Vakar mane per akimirką dviem švirkštais užmigdė anesteziologas. Tai bent, galvojau pabudusi! Šis žmogus su kitais medikais kasdien gelbsti gyvybes ir gerina gyvųjų gyvenimo kokybę. Tai buvo viena tų trumpų akimirkų, kai galvon topteli nyki mintis: o aš… TIK mokau. Lietuvių kalbos rašybos taisyklių. Apskaičiuoti perimetrą ir atimti, pasiskolinus dešimtį. Apie žmogaus kūną ir valstybės simbolius. Dar šiek tiek dailės istorijos, origami ir aplikuoti plėšytais spalvoto popieriaus gabalėliais.

Gal ir liktų mintyse kaboti tasai TIK, bet tokiom akimirkom sau primenu, kaip kantriai mokiau pratęsti rašytinių raidžių uodegėles ir lentoje rodžiau, kaip sujungti o su r. Tikiu, kad tada mokiniams atrodžiau taip, kaip man anesteziologas! Dar nepamiršau, kaip kūriau istorijas apie milžinę didžiąją raidę, sakinio pradžioje saugančią visas mažyles, ir apie prielinksnį į, kuris užkrečia daiktavardį sloga bei paduoda nosinę. Buvau šalia, kai pirmąjį skiemenį, žodį perskaitė tie, kurie neskaito, kai po daugybės įvairių bandymų dvibalsiai ėmė skambėti taisyklingai.

Man nepabodo priminti, kiek šviesos ir draugiškumo telpa mažyčiame labas rytas, ir kurti dėkingumo ritualus. Buvau atrama, kai reikėjo apkabinimo, nes rytą į dausas iškeliavo mylimas triušiukas. Beveik repuodama dvi savaites kartojau dalybos kampu žingsnius, juos pažymėjusi sutartinių ženklų grandine tiems, kam vaizdus įsiminti lengviau. Laksčiau su arbūzu po klasę pasakodama, kad taip aplink Saulę sukasi Žemė, o po to pjausčiau jį ir dalinau mokiniams. Taip paprastai ir lengvai save dalinau kiekvieną dieną.

Atrodo paprasta ir lengva, kai turi specifinių žinių ir gebėjimų, bet tai reiktų vertinti taip, kaip vertini kito žinias ir gebėjimus, – visai neseniai sakiau brolužiui, atitinkamai nevertinusiam savo darbo, nes esą užtrunka jis TIK pusvalandį, nors aš net nežinočiau, nuo ko reiktų pradėti… Sakiau jam, bet neleidžiu pamiršti ir sau. Aš negelbėju gyvybių ir neperplaukiau Atlanto, ir nepastačiau spektaklio, ir nedarau dar daug to, kas mane labai žavi kitų istorijose, bet aš… mokau.

Tai bent! – skamba man bei visiems kitiems pedagogams ir skamba jis nė kiek tyliau (ar garsiau) už skirtą anesteziologui ar bet kurios kitos profesijos atstovams, keliantiems susižavėjimą. Tai bent! – sušunka ir jus aplankantis TIK, kai sau primenate… ką? Jei norite, pasidalinkite komentaruose – man būtų smagu paskaityti.

Linkėjimai,

mokytoja Neringa